Nusprendę išgerti puodelį kavos ar suvalgyti mėgstamo pyrago gabalėlį užsukame į miesto centre ar jo prieigose įsikūrusią kavinę. Tačiau Alytuje pasimėgauti kava galima kiek neįprastoje vietoje – šalia Sveikatos tako, gamtos apsuptyje, stovinčiame traukinio vagone. Jame prieš kiek daugiau nei mėnesį kavinę-muziejų „Traukinys M23“ įkūrė Milena ir Mindaugas Platūkiai. Įdomu tai, kad čia galima pasimėgauti ne tik kvapnia kava ar Milenos gamintais desertais, bet ir apžiūrėti istorinę senajam geležinkeliui skirtą ekspoziciją.
Šalia šios jaukios kavinės-muziejaus akį traukia ir dar vienas ryškiai geltonas, nedidelis vagonas, kuriame jau kelerius metus veikia alytiškių ir miesto svečių pamėgta desertinė „Traukinys M23“.
Traukinio vagonuose įkurta desertinė bei kavinė yra išsipildžiusi Milenos Platūkės svajonė, kurią ji kartu su vyru įgyvendino iš Vilniaus sugrįžusi į gimtąjį Alytų.
Sostinėje Milena su šeima gyveno dvylika metų. Čia turėjo patinkantį darbą ir jaukius namus, tačiau bėgant laikui visgi nusprendė didmiesčio šurmulį iškeisti į gimtuosius kraštus.
„Nusprendusi grįžti į Alytų aš tarsi atkirtau visas šakas – Vilniuje atsisakiau gero kūrybinio darbo, kuriame galėjau visiškai save realizuoti“, – neslepia Milena ir prisipažįsta, jog nė kiek nesigaili priėmusi būtent tokį sprendimą.
Anot jos, Alytus – lankstus miestas, čia viskas lengvai pasiekiama. „Augindama vaikus ir gyvendama Vilniuje aš tai puikiai supratau, – ir priduria: – Deimantų reikia ieškoti aplink save, nes dažniausiai jie yra ten, kur tu esi.“
Vaikystę prisiminus: kelias pas močiutę vedė per traukinio bėgius
Paklausta, kodėl kavinę nusprendė įkurti būtent traukinyje, Milena teigė, kad tokį sprendimą ji priėmė visai atsitiktinai. Kavinės-muziejaus savininkei labai patiko ir senoji Alytaus geležinkelio stotis, tačiau, kaip ji teigia, įsigyti ją pritrūko ryžto, o gal tiesiog nebuvo lemta.
Po kurio laiko Milenos vyras Alytuje, prie gaisrinės, pastebėjo užsilikusį seną vagoną: „Mindaugas atsivežė mane prie jo ir sako: „Daryk iš tokio vagono kavinę.“ Idėja man pasirodė įdomi, tačiau tas vagonas nebuvo tinkamas, teko ieškoti kito ir mes jį greitai suradome. Tuomet aš išsirinkau vietą, kur jis gali stovėti, – prisimena Milena ir pasidalija vaikystės prisiminimais. – Turėjau mylimą močiutę ir einant jos aplankyti man visuomet tekdavo pereiti traukinio bėgius. Būdama pas ją vos pamačiusi atvažiuojantį traukinį bėgdavau skaičiuoti jo vagonų. Taip ir skaičiuoti išmokau.“
Ko gero, ne šiaip sau Milenos atmintyje išliko prisiminimai apie traukinio vagonus. Šiandien traukinys, kuriame veikia kavinė-muziejus, jai reiškia labai daug. Kaip teigia M. Platūkė, nors traukinys klientams duris atvėrė visai neseniai, jame jau spėjo apsigyventi jos siela.
Kavinės-muziejaus savininkė neslepia, kad daugiau nei prieš mėnesį kavinės-muziejaus atidarymas kėlė daug jaudulio – įtampa sklandė ore, o atidarymo metu nepavyko išvengti nedidelių nesklandumų. Pačią pirmą dieną jungiant kavos aparatą staiga dingo elektra. Nerimą Milenai kėlė ir tai, kaip per pusvalandį ar valandą reikės pagaminti 30 ar daugiau patiekalų ir juos vienu metu patiekti klientams, tačiau kai be galo myli savo veiklą ir turi šaunių pagalbininkų – visi sunkumai įveikiami. Šiuo metu patiekalus pagaminti Milenai padeda trys darbuotojai.
„Man virtuvėje nereikia profesionalo. Aš noriu pati apmokyti žmogų, kad jis drauge su manimi tobulėtų. Virtuvėje matau tik kūrybišką žmogų, nes jeigu būsi nekūrybiškas – žlugęs reikalas“, – sako Milena ir priduria nemėgstanti kopijuoti kitose kavinėse gaminamų patiekalų. Anot jos, jeigu visuomet žiūrėsi, kas ką gamina ir juos kopijuosi – būsi toks kaip visi, ji nori savitumo.
Eksperimentai virtuvėje iki 4 val. ryto
Paklausta, kaip Milenos gyvenime atsirado konditerija, ji teigė, kad tai nutiko močiutės dėka. „Aš labai gerai prisimenu, kaip ji tai darydavo, kaip ji sukdavo karštą vaflį, kaip serviruodavo stalą – puodelius sudėdavo ant staltiesėlių ir kviesdavo prie jo ragauti ką tik iškeptų vaflių“, – prisimena ji.
Sugrįžusi į Alytų ir nusprendusi imtis verslo Milena pradėjo domėtis konditerijos mokymais. Netrukus socialiniuose tinkluose rado informaciją apie tai, kad renkama aukšto lygio konditerių mokymų grupė. Vietų skaičius joje buvo ribotas, tačiau Milenai pasisekė – ji į ją pateko. Tuomet prasidėjo COVID-19. „Virtuvėje „žaidžiau“ su orkaite. Aš ištisai eksperimentuodavau ir bandydavau suprasti, kas yra ta konditerija, tad kartais miegoti nueidavau 4 val. ryto“, – pasakoja užsispyrimo nestokojanti alytiškė.
Tuo metu ji turėjo vienintelį norą – išmokti gerai kepti tortus. Anot Milenos, norėjosi, kad jie gražiai atrodytų ir būtų skanūs. Išpildyti šį norą nebuvo lengva – iš pradžių torto gamybos procesas užtrukdavo net ne vieną, o dvi dienas. „Šimtai padarytų klaidų, sugadintų kepinių, daug sugaišto laiko ir dar daugiau emocijų“, – neslepia M. Platūkė.
Tačiau, kai tortas pavykdavo, Milenai nesinorėdavo apsistoti ties tuo pačiu jo receptu. Ji visuomet norėjo eiti pirmyn – pati kurti receptus ir juos tobulinti.
Tai M. Platūkė daro ir dabar. Štai visai neseniai Milena sukūrė naują desertą – žemuogių tortą, kurį šią vasarą siūlys paragauti kavinės klientams. Kodėl būtent žemuogių? Pasirodo, mintis sukurti šį išskirtinį saldumyną kilo laikraštyje perskaičius, kad kažkada seniai į Alytų žmonės atvykdavo paragauti populiaraus žemuogių deserto ir vėžių uodegėlių sriubos. Muziejaus-kavinės savininkę sudomino žemuogių desertas, jai buvo įdomu sužinoti, koks jis buvo, kokia jo forma, ar jis traškus, ar drėgnas.
O žemuogių deserto istorija buvo visai ne tokia, kokios Milena tikėjosi. Pasirodo, Alytaus miestą supančiuose pušynuose kiekvieną vasarą užderėdavo daug žemuogių, kurių iš aplinkinių miestų rinkti atvažiuodavo daugybė žmonių, o iš šių uogų pagaminto deserto Alytuje tiesiog nebuvo, tačiau Milenos neapleido mintis ir ji, įkvėpta perskaitytos istorijos, pati jį sukūrė.
Prieš kurdama bet kokį desertą Milena pirmiausia jį nusipiešia, jeigu jis lieka tik mintyse – niekada nepasiteisina. Sukurti naują desertą kartais užtrunka mėnesį, o kažkada dieną ar dvi trukęs torto kepimo procesas, įgijus įgūdžių, gerokai sutrumpėjo – dabar M. Platūkė jį iškepa vos per 2–3 valandas.
„Jei sustosiu, sustos ir traukinys“
Prakalbus apie maisto gamybą Milena teigia, kad skanus maistas bus tik tada, jeigu jis bus gaminamas su meile.
Ji pastebi, kad žmonės į traukinį užsuka ne tik vedami smalsumo ir norėdami paragauti čia gaminamų patiekalų ar desertų, čia jie perka emociją: „Jiems patinka čia sėdėti, juk čia šilta ir jauku.“
Kartą, norėdama išsiaiškinti, ką į traukinį užsukantys klientai tikisi čia rasti ir kokią emociją jis neša, prisėdo šalia jų, pabendravo, pasiklausė pokalbių ir suprato, kad į kavinę užsukantys žmonės yra sentimentalūs ir vertinantys nuoširdumą. „Jie prisimena senus laikus ir nori paragauti to, kas buvo gaminama anksčiau – tarkime, pieno ir ledų kokteilio su obuolių sultimis“, – teigia kavinės-muziejaus savininkė.
Mileną džiugina, kad pastaruoju metu kavinę-muziejų atranda vis daugiau žmonių. Išgerti puodelį kavos ar paragauti deserto savaitgaliais užsuka ne tik jauni žmonės, bet ir senjorai.
Regis, Milenos verslo idėja pateisino lūkesčius, tad kavinės-muziejaus savininkė jau kuria planus vasaros sezonui. Tiesa, atskleisti, kokios saldžios naujienos klientų lauks tiek desertinėje, tiek ir kavinėje-muziejuje, kol kas nenori, o sau linki nesustoti. „Nes jeigu aš sustosiu, sustos ir traukinys“, – teigia Milena ir kviečia alytiškius bei miesto svečius savaitgaliais užsukti paragauti kavinėje-muziejuje gaminamų patiekalų ir desertų.
Alytaus miesto savivaldybės Komunikacijos skyriaus informacija