Seime užsimota uždrausti laikyti šunis, pririštus grandine. Tiesa, pririšti trumpam būtų galima, bet tik 2 valandoms, jei ilgiau, tai jau bus traktuojama kaip gyvūno kankinimas, žiaurus elgesys, o už tai grėstų bauda nuo 150 iki 2000 eurų. Pakalbinti mūsų rajono žmonės, išsako įvairias nuomones: vieniems tai gyvūno kankinimas, kiti sako, kad taip visą gyvenimą laikė savo šunis, treti rėžia tiesiai: nesąmonė tokios seimūnų užmačios, dar kiti sako, kad įrengti šuns voljerą nemenkai kainuoja, tad, ko gero, teks atsisakyti šuns.
Geriau jau į trobą įsileis, nei statys brangų voljerą
Pakalbinta senjora netveria pykčiu, sako, ar valdžia neturi rimtų darbų, kad prisigalvoja visokių nesąmonių. „Mano šuniukas Sargis visą gyvenimą pririštas, kartais tik paleidžiame pabėgioti kieme. Prižiūrėtas, ėda ne bet ką, tik kas skaniau. Nemanau, kad aš nesirūpinu ar jo nemyliu, bet ką reiks daryti, jei negalėsiu pririšti jo prie būdos? Kažin ar verta skirti pinigų voljerui, šuniukas jau senas“, – svarsto pensininkė Kazimiera. Sako, kad šią žinią išgirdo per televizorių ir ne juokais susinervino pagalvojusi, kas laukia jos Sargio? „Jau negalėsiu nė kiemo sargo laikyti. Aišku, jis manęs neišgelbės, jei kas ateitų, bet savo lojimu praneša ir apie svetimą kieme, ir jei kokia lapė taikosi į mano vištas. Geras, sargus šuo“, – kalba senjora. Dievagojasi, kad ji niekad savo Sargiui nėra sudavusi, tikrai ne: neskriaudžia savo augintinio. Kita vertus, ji jau taip įpratusi, kad šunio vieta prie būdos. Sako, jei Sargis būtų pratintas kambaryje gyventi, ji jau geriau į trobą jį įsileistų, nei brangų voljerą statytų, bet vargu ar senas Sargis troboje pripras?
Neturės problemų: šuniukas miega kartu
Miesto šunims labiau pasisekė. Jie gyvena savo šeimininkų būstuose.
Sutikta Onutė, vaikščiojanti po miesto parką su mažyliu Tobiu, sako, kad šuniuką jai nupirko dukros šeima, kad nebūtų taip liūdna vienai. „Kiek atsimenu, kaimo šunys visad pririšti buvo. Man tai nekelia nuostabos. Ar visi dabar galės jiems suteikti reikiamas sąlygas? Ko gero, ne, tad į prieglaudas visi netilps, kiek jų bus tokių nereikalingų. Ir vėl pasipils po miškus, kaimus valkataujančių šunų“, – svarsto ji. Dėl savojo šunelio nesijaudina, nes jis gyvena kaip ponas: abu kartu eina pasivaikščioti, gyvena bute, miega šeimininkės lovoje.
Iš pensijos voljero nepastatys
Dar viena senjora sako, kad ji turi vieną mažą šuniuką – kambarinį, kitas – kiemo sargas. „Mano pensija nedidelė, tai aš tikrai nepastatysiu voljero. Džiaugiuosi, kad pati prasimaitinu, šuniukams maisto nuperku ir mokesčius susimoku. Dar ir vaikai padeda“, – prisipažįsta ji. Ar vaikai jos Rudžiui sutiks pastatyti voljerą, nežino. „Tai ką man reiks su juo daryti?“ – nežino nė ką galvoti senolė. Tačiau geriau pagalvojusi, sako, kad gal jos niekas nepaskųs, o ir policininkai į jos kiemą niekad nebuvo atvažiavę. „Gal nevažiuos ir dabar?“ – viliasi. Mat ji savo augintiniais rūpinasi: ir būda gera, ir maisto, ir vandens visad turi.
Reikia šviesti žmones, keisti požiūrį į savo augintinius
Pakalbinta šunų veislyno „Dzūkijos barzdukai“ šeimininkė Loreta Kolkienė sako, jog ji už tai, kad šunys nebūtų rišami grandinėmis. „Aš už šunų gerovę“, – teigia ji. Tačiau mano, kad šį reikalavimą reiktų įgyvendinti pamažu: pirmiausia reikia šviesti žmones, keisti jų požiūrį į savo augintinius. Ji pati veislinį šunį įsigijo prieš 7 metus, jau 5 metai turi savo šunų veislyną, prisipažįsta, kad per šiuos 7 metus net ji labai pakeitė požiūrį į šunis. „Gal tam įtakos turėjo seminarai, į kuriuos aš nuolat važiuoju. Bendrauju su veislynais, su žmonėmis, kurie augina, dresiruoja šunis“, – mano ji. Jei daug kam ar vis dar kai kam normalu, jog šuo pririštas prie grandinės, nes kaimuose anksčiau taip visad būdavo, o ir dabar dar tikrai pasitaiko tokių atvejų, Loretai tai nėra normalu. Dabar jos požiūris kardinaliai pasikeitęs: ji prieš, kad šunys būtų rišami grandinėmis. „Kai gyveni su šunimis, pradedi kitaip į juos žiūrėti. Jei šuniui skauda, tai, atrodo, ir man skauda: ir verki, ir pergyveni“, – prisipažįsta šunų veislyno „Dzūkijos barzdukai“ šeimininkė L. Kolkienė.
„Nėra gerai, kai šuo pririštas visą parą ir visus metus, galų gale visą savo gyvenimą“, – pastebi. Neslepia, kad pas jos mamą šunys irgi rišami, mamos požiūris į keturkojus vargu ar jau pasikeis: šunis riša ir šeria tuo, kas lieka nuo pietų stalo. Tokių prie būdos pririštų kaimuose tikrai vis dar yra. „Na, ir koks jų gyvenimas 10 metų?“ – klausia pašnekovė. Ir karšta, ir saulė spigina, ir lietus, ir pūgos, o šuo, lauko sąlygomis pririštas prie būdos, nei nuo vėjo, nei nuo žvarbos nepasislepia, dar gerai, jei būda ne kiaura. „Man dar vaikui įstrigo toks vaizdas, kai pas močiutę kaime vesdavo žmonės savo šunis į bulvių laukus ir ten pririšdavo, kad šernai bulvių neišknistų“, – prisimena Loreta.
Ji mano, kad šuniui tikrai reikia lakstyti voljere ir kad pastatyti jį nekainuoja labai daug. Tinklas nėra brangus, dar medžio kuolai, stogas – tai ne kosminė suma. „Kita vertus, nepasiturintiems, senjorams galbūt galima būtų pagelbėti ir kažkiek kompensuoti, padengti voljero statymo išlaidas. Gal paramą kokią skirtų? O gal nuolaidas padarytų voljero medžiagoms? Kažką reiktų daryti, kad palengvintų žmonėms išspręsti šią problemą ir kad būtų pasirūpinta ir gyvūnų gerove. O pastatyti padės vaikai, anūkai“, – dėsto pašnekovė. Anot jos, daugelis užsienio šalių jau išgyvendino tokį dalyką: tikrai nepamatysi grandine pririšto šuns. Kita vertus, juk voljeras statomas ne metams ir ne dviem, stovės ir 20 metų, ne vienas šunelis jame galės gyventi. „Tik, aišku, voljerą reikia statyti pakankamai erdvų, nes jei pastatys mažą – 2 metrai ant 2, tai jokios naudos. Jei didesnį šunį uždarysi mažame voljere, tai irgi šuns kankinimas“, – atkreipia dėmesį. Veislyno šeimininkė sako, kad yra šunų veislės, kurie turi išsikrauti, jie turi išsilakstyti, net jei gyvena voljere. „Juk dauguma žmonių apsitvėrę savo kiemus, tad ten galėtų leisti bėgioti savo šuniukams ir didelės problemos kaip nebuvę“, – sako.
Paklausta, ar žmonės nesiims drastiškų priemonių ir lengva ranka neišmes savo augintinių arba nesugrūs jų į prieglaudas, Loreta sako, kad kai ieškojo savo dingusio šuniuko, palaidų šunų Lazdijuose tikrai nedaug matė. „Nesinorėtų, kad taip atsitiktų, nors kai išgirdau pirmą kartą šitą Seimo siūlymą, net nežinau, kodėl, bet pirma mintis, kuri šovė į galvą, kad bus daug valkataujančių šunų“, – vis tik prisipažįsta. Visai gali taip nutikti, kad geriau paleis šunį lakstyti, nei darys voljerą, o tada atsiras kitų problemų: kažkam vištas išpjaus, neduok, Dieve, dar kam įkąs.
Jei Seimas pritars šiam siūlymui, įstatymas įsigaliotų 2027 metais.