Žolinės dieną Alytaus bagažinių turgelyje gyvenimas virė nuo pat ryto. Čia netrūko nei pirkėjų, nei pardavėjų, nei geros nuotaikos. Vieni atvažiavo ieškoti seno, bet gero daikto, kiti – tiesiog pasižvalgyti, susitikti su pažįstamais ir persimesti vienu kitu žodžiu. O kai kas, kaip paaiškėjo, ieškojo visai ne daiktų. Ieškojo… jaunesnės moters.
Juk turgus – tokia vieta, kur niekada nežinai, su kuo grįši namo: su laikrodžiu, kamuoliu, senovine kepure, o gal – kas žino – ir su nauja pažintimi.
Puokštė – ir Žolinėms, ir į bažnyčią
Tarp prekystalių sutinku Ritą. Rankose ji nešasi gražią gėlių puokštę. Klausiu, gal kas pasveikino?
„Tai aišku“, – atsako ji.
O su kuo gi?
„Su Žolinėmis.“
Rita nė kiek neabejoja, kad tokia puokštė puikiausiai tiks ir į bažnyčią.
„Tai žinoma. Labai, labai.“
Ir iš tiesų – kokios Žolinės be žolynų, gėlių, vasaros kvapo ir kelio į bažnyčią?
Stasiui nieko nereikia. Na, nebent muziejui…
Kiek tolėliau sutinku Stasį. Vienoje rankoje – tinklinio kamuolys, kitoje – pakabinamas sieninis laikrodis. Vadinasi, apsipirkta neblogai.
Paklaustas, ką gero šiandien nusipirko, Stasys rodo laikrodį.
„Nu va, laikrodį į pavėsinę. O kamuolį anūkutei žaisti.“
O sau?
„O sau nieko. Jau man nieko nereikia.“
Atrodytų, jeigu nieko nereikia, galima būtų ir į turgų nevažiuoti. Bet Stasys šypsosi – važiuoja pasidairyti ir tikisi gal dar ką nors rasti savo muziejui.
Per gyvenimą žmogus prikaupia visko. Vieni daiktai reikalingi, kiti brangūs prisiminimais, treti tiesiog laukia savo valandos. Stasys svarsto, kad kada nors visa tai liks vaikams, anūkams ar proanūkiams. Tik ar jie saugos, vertins, o gal vieną dieną ims ir išmes – kas dabar gali žinoti?
Gal todėl senas daiktas turgelyje nėra vien senas daiktas. Kartais tai mažytė svetimo gyvenimo istorija.
Zenonas ir Danielius ieško ne senienų
O štai Zenonas ir dar vyresnis mano bendravardis Danielius po turgelį vaikšto tuščiomis rankomis. Nei laikrodžio, nei kamuolio, nei kokio seno rakando.
Paklausus, ko vyrai čia ieško, atsakymas pralinksmina – jaunesnės moters!
Pasirodo, jau ne viena ir pakalbinta. Vyrai nusiteikę optimistiškai: maža kada pasiseks? Juk, kaip patys sako, kai užsimezga dialogas, visada iš jo kas nors išeina.
O jeigu jau rimčiau išeitų, tada reikėtų ir bažnyčion pas kleboną eiti – dėl vestuvių tartis. Kaip kadaise.
Ir iš tiesų, ko sėdėti namuose? Turgelyje bent žmonių sutiksi, pasišnekėsi, pasijuoksi. Negi pažįstamus reikia matyti tik per laidotuves?
Senų gerų daiktų mažėja
Pardavėjas Juozas į Alytų atvyksta iš Jiezno. Jis pastebi, kad bagažinių turgeliuose mažėja ne tik pirkėjų, bet ir senų, įdomių prekių.
Gal žmonės pradėjo gyventi geriau ir vis dažniau renkasi naujus daiktus? O gal senųjų tiesiog nebenori paleisti iš namų?
Juk išmesti seną daiktą ne visada lengva. Atrodo – dar prireiks. O jeigu neprireiks, gal kada nors vertę įgis. Kartais tiesiog gaila, nes daiktas primena žmogų, laiką ar gyvenimo tarpsnį.
Taip ir kaupiasi mūsų palėpėse, garažuose bei sandėliukuose būsimi bagažinių turgelio lobiai.
Gintaro „produkcija“ tai didėja, tai mažėja
Kolekcionieriaus Gintaro prekystalis traukia akį. Čia – karinės kepurės, pašto ženklai ir įvairiausi kolekciniai daiktai.
Paklaustas, ar kolekcija mažėja, vyras šypteli: „Vieną dieną pasididina, kitą dieną pasimažina.“
Ar žmonėms dar įdomūs tokie egzemplioriai? Gintaras sako, kad yra kas renka: „Kas domisi, tam labai reikia. O kam niekas neįdomu, tai ir tokių nereikia.“
Ir čia sunku ginčytis. Kolekcionieriui mažas pašto ženklas gali būti didelis lobis, o kitam žmogui – tik popierėlis. Kiekvienas turgelyje ieško to, kas įdomu būtent jam.
Nuo trūkažolių giros – iki būsimo alaus
Žolinės diena pasitaikė vasariškai šilta, tad po vaikščiojimo tarp prekystalių norėjosi ir atsigaivinti.
Čia laukė Vaclovas su net trijų rūšių iš trūkažolių gaminama gira. Pasak jo, žmonės jau žino gėrimo kokybę – paragavę sugrįžta dar.
Tačiau ties trimis rūšimis Vaclovas sustoti nežada. Šiomis dienomis jau užraugė naują gėrimą ir ketina išbandyti dar vieną sumanymą – pagaminti alų.
Jeigu eksperimentas pavyks, asortimentas turės ketvirtą, dar įdomesnį narį. Turgelyje, matyt, kaip ir gyvenime – kas neeksperimentuoja, tas nesužino, kas galėjo išeiti.
Akordeonas prakalbino prisiminimus
O tada turgelyje pasigirdo muzika.
Ričardas, pamatęs pas pardavėją itališką akordeoną, neatsispyrė. Paėmė instrumentą į rankas – ir tarp automobilių, prekystalių, senų daiktų bei besišnekučiuojančių žmonių pasklido senos klasikinės melodijos.
Ričardas prisipažino seniai bebuvęs paėmęs akordeoną į rankas. Dabar, sako, jo lyg ir nebereikia – gyva muzika gerokai primiršta.
Vieni ieško senienų, kiti – žaislų
Prekių šįkart buvo įvairiausių – nuo senų, gerai išlaikytų daiktų iki beveik ar visai naujų.
O vienai jaunai šeimai, pasirodo, labiausiai reikėjo žaislų. Vos kelias eiles apėję jauni tėvai su vaikais jau tempė didžiulius jų krepšius – pirkiniai vos tilpo abiejose rankose.
Turgus, kuriame perkami ne tik daiktai
Žolinės dienos Alytaus bagažinių turgelis dar kartą priminė, kad tokios vietos gyvos ne vien prekyba.
Čia atvažiuojama pirkti ir parduoti, bet kartu – pasimatyti. Paklausti, kaip gyveni. Pasijuokti. Prisiminti jaunystę. Pasiklausyti netikėtai suskambusio akordeono. Išgerti giros. O gal net užkalbinti moterį ir, kaip juokavo Zenonas su Danieliumi, pradėti dialogą, iš kurio „visada kas nors išeina“.
Gal todėl iš turgelio žmonės išsiveža gerokai daugiau, nei telpa jų krepšiuose.
O šįkart ilgai užsibūti nebuvo kada. Po Alytaus bagažinių turgelio – tiesiai į Pivašiūnus, į tikrąjį Žolinių šurmulį.
Nes kai labai nori, žmonės sako, visur suspėji. Ir priežasčių nesuspėti nėra.
