„Kaukų festivalio“ akimirkos. (Nuotr. iš „Facebook“ tinklapio „Kaukai“)
Rita Krušinskaitė
Alytaus rajono Miroslavo seniūnijoje, prie Kaukų ir Obelytės piliakalnių, porai dienų buvo atgimęs senųjų jotvingių gyvenimas. Čia vyko antrasis atkuriamosios istorijos festivalis „Kaukai“, kurio metu buvo pristatyta jotvingių genties istorija, Kaukų ir Obelytės piliakalnių tyrinėjimai, bandyta atkurti to meto buitį, gyvenseną, karybą.
„Kai tu žinai, kas buvo tavo protėviai, tu žinosi, kas esi, ir galbūt suprasi, kuo būsi ateityje. Tai ypač svarbu šių laikų jaunimui ir kiekvienam mūsų, kai daugelis esame šiek tiek paskendę technologijose. Žinoti savo tautos istoriją labai svarbu kiekvienam“, – kalbėjo festivalį organizavusios Senovės baltų karybos draugovės „Jotvos sūnūs“ vadovas Giedrius Navickas.
Anot jo, festivalyje buvo akcentuojamas dar mažai žinomas laikotarpis nuo I tūkstantmečio vidurio iki II tūkstantmečio pradžios – laikai, kai jotvingiai išgyveno savo aukso amžių, kada jie vykdė puolamuosius žygius į slavų žemes ir intensyviai prekiavo su artimiausiais kaimynais.
Pagrindinis festivalio akcentas buvo skirtas karybai, nes jotvingiai žinomi kaip drąsi ir karinga gentis. Festivalyje buvo galima pamatyti jų aprangą, ginklus ir netgi palyginti, kaip tuo pačiu metu atrodė mūsų pajūryje gyvenusi kuršių gentis. Kuršių klubas „Pilsots“, rekonstruojantis kuršių karybą, pristatė jų ginkluotę ir šarvuotę.
Kiekvienas norintis galėjo pamatyti ir netgi paliesti įvairius to laikmečio daiktus, kuriuos atkūrė kalviai, juvelyrai, stiklo karoliukų meistrai pagal originalus, saugomus Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
„Dirbinius ir radinius kėlėme būtent iš šios vietos, kad atvažiavę žmonės galėtų pamatyti, kaip buitis ir kasdienybė galėjo atrodyti prieš tūkstantį metų būtent šioje vietoje“, – kalbėjo G. Navickas.
Klubas „Jotvos sūnūs“ jau 20 metų užsiima istorine rekonstrukcija. Viskas daroma remiantis istorine medžiaga, stengiantis kiek įmanoma išsaugoti istorinį tikslumą, todėl kiekvienas daiktas – ginklas, juvelyrinis dirbinys ar namų apyvokos reikmuo – yra atkuriamas pagal realią medžiagą, toks, koks buvo anksčiau.
Šiemet labai daug dėmesio skirta archajinei virtuvei, vyko paskaitos apie galimą ar įmanomą maistą, kurį tuo metu valgė mūsų protėviai. Buvo galima ne tik sužinoti, pamatyti, kaip jis gaminamas, bet ir paragauti. Prisiminta buvo ir senovinė aludarystė.
Kiekvienas dalyvis galėjo sužinoti apie daugybę senovinių amatų – auksakalystę, kalvystę, odininkystę, kaulo apdirbimą, senąją mediciną, deguto varymą, gintaro apdirbimą, stiklo karolių gamybą, peiliadirbystę, archajišką rūbų siuvimą, mezgimą adata, keramiką, šiaudinių sodų rišimą, juostų audimą, medžio apdirbimą ir žiedmarškės gamybą.
Vyko lankininkų klubo „Fenikso strėlė“ parodomoji programa, smagūs senoviniai žaidimai, dainų mūšis, pasakojimai prie laužo, nepamirštas buvo ir senovinis jotvingių tikėjimas.
„Kaukų ir Obelytės piliakalniai atkuriamosios istorijos festivaliui pasirinkti neatsitiktinai. Daugiau nei prieš tūkstantį metų dalis dabartinės Dzūkijos, Nemuno kairysis krantas, buvo apgyvendintas vakarų baltų genties – jotvingių. Jų pėdsakai šiandien gyvi vietovių, gyvenviečių, upių ar ežerų pavadinimuose, žmonių varduose, o pagrindinis materialusis palikimas – gausiai pabirę piliakalniai, pilkapiai ir archeologiniai radiniai. Vienas ryškiausių šios baltų genties palikimas – Kaukų ir Obelytės piliakalnių archeologinis kompleksas. 1967–1969 m. vykusių išsamių archeologinių kasinėjimų metu rasta daugybė archeologinių artefaktų, liudijančių intensyvų piliakalnių gyvenimą“, – pasakojo G. Navickas.
Anot jo, istorijos mylėtojams ir vertintojams tai yra vienas iš renginių, kuriuos reikėtų puoselėti ir išsaugoti.