Alovės kraštą sukrėtė skaudi žinia. Anapilin iškeliavo 52 metų Dalius Dzenkus. Nuo mažens jis buvo tvirto sudėjimo, aukštas. Metams bėgant, sveikata prastėjo, tačiau D. Dzenkus nebuvo linkęs kreiptis į gydytojus. Negalavimus išgyvendavo savyje. „Nusiraminimą tėtis rasdavo dirbdamas ir padėdamas žmonėms“, – kalbėjo sūnus, Alytaus rajono savivaldybės tarybos narys Povilas Dzenkus.
D. Dzenkus gimė 1969 m. vasario 22 d. Poteronių kaime, Alovės seniūnijoje. Baigė Alovės mokyklą, vėliau mokslus tęsė tuometiniame Marijampolės technikume. Svajojo tapti zootechniku. Tačiau gyvenimo aplinkybėms susiklosčius kitaip, mokslų nebaigė – jaunas, vos 18 metų, vedė Danguolę. Kad užsidirbtų ant kostiumo ir vestuvinių žiedų, padėjo išdažyti Alovės Švč. Trejybės bažnyčios vidų ir pakeisti stogą. Toje pačioje bažnyčioje ir susituokė. Santuokoje išgyveno 34-erius metus.
Po vestuvių Dalius su žmona Danguole apsigyveno tėviškėje Poteronyse. Ūkininkavo – augino bulves, agurkus, pomidorus, galvijus, dirbo pamaininį darbą – sargavo.
Su Danguole užaugino tris sūnus: Dainių, Povilą ir Saulių, kurie, sukūrę savo šeimas, toliau tęsia tėtės įskiepytą ūkininkavimo tradiciją. Sūnus Povilas yra miškininkas, ūkininkauja, kaip ir jo brolis Saulius. Vyriausias brolis Dainius gyvena Druskininkuose, turi gėlių ūkį. Tad 3 sūnūs ne tik padės mamai ūkio darbuose, bet ir pakeis tėtį kaimo reikaluose.
Dalius ne tik ūkininkavo, bet ir buvo kaimo siela, renginių organizatorius, pirmas atskubėdavo į pagalbą. Nuo 1997 metų prie Poteronių piliakalnio sukviesdavo kaimo žmones švęsti Joninių, vėliau giedoti „Tautišką giesmę“. „Tėtis mokėjo žmones suburti. Vieniems pavesdavo laužu pasirūpinti, kitiems – stalu, tretiems – elektros tiekimu“, – pasakojo sūnus Povilas. Jis prisimena, kaip tėtis ėmėsi iniciatyvos sutvarkyti apleistas kaimo kapinaites, kuriose ir pats amžino poilsio atgulė. Kapinaitės buvo apaugusios žolėmis, net ganomi gyvuliai. Dalius kartu su bendruomene sutvarkė jų aplinką, suvirino ir pastatė vartus. Pasirūpino, kad būtų pastatytas kryžius.
Vyras jautė artimą ryšį su kaimo žmonėmis, todėl buvo pelnęs jų pagarbą ir pasitikėjimą. Žiemą sniegą nustumdydavo, traukdavo įvažiavusius į griovį.
Dalius širdyje buvo karys, 15 metų priklausė krašto apsaugos savanorių pajėgoms. Kasmet dalyvaudavo kariuomenės sporto šventėje. Nepralenkiamas buvo galiūno, virvės traukimo rungtyse. Nusipirkęs autobusiuką, kartu su kolegomis savanoriais vykdavo į sporto renginius. Dalius buvo geros širdies žmogus. Kol mokykla neturėjo autobuso, savo autobusiuku surinkdavo kaimo vaikus ir atveždavo į mokyklą. Rėmė Alovės klebono iniciatyvą „Velykų sargai“ – jaunimo, pasipuošusio išskirtine apranga, budėjimą prie altoriaus.
Povilas pasakoja, kad tėtis turėjo artimą ryšį su savo sūnumis nuo mažens. Veždavosi juos į sporto renginius, kartu dirbdavo ūkyje. „Mus tėtė mokė ūkio darbų. Pasikeisdami su broliais sėdėdavome traktoriuje ir mokydavomės iš tėtės, kaip reikia ant duonos užsidirbti“, – prisiminimais apie D. Dzenkų dalijosi sūnus Povilas. Jis prisimena, kad tėtis duodavo žemės gabaliuką ir patiems vaikams leisdavo iš jos užsidirbti pinigų.
Dalius buvo linksmas, mėgdavo pajuokauti, jam patiko stebėti krepšinio varžybas, jaunystėje lošti kortomis. Nepraleisdavo nė vienos žemdirbių šventės. „Tėčio netektis mus įpareigoja tęsti jo visuomeninius darbus ir eiti per gyvenimą jo pramintu keliu“, – sakė Povilas.
Danielius Jakubavičius