Automobiliai, žvejyba, futbolas – simniškio Jono Dainausko darbas, gyvenimas ir poilsis. Sovietmečiu ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę vyras taisė automobilius, juos parvarinėjo iš užsienio, dirbo servise Anglijoje. Ir šiandien jo kieme puikuojasi lašas, poršas ir 5 klasės BMV, automobiliai, kurie „iš apyvartos“ jau seniai išimti, bet Jono – važiuojantys ir stebinantys aplinkinius.
J. Dainauskui 74-eri. Jį simniškiai žino kaip mašinų kėbulų meistrą, dažytoją. Vyras gimė ir augo Simne. „Mano vaikystė ir senatvė čia, Simne“, – atsidūsta pašnekovas. Jonas nuo jaunystės domisi technika. Pirmasis jo motociklas – mopedas, kurį dalimis traukiniu per kelis kartus iš Suvalkijos maiše parsivežė. Vyras pasakoja, mopedui susitaupė pinigų dirbdamas Simno melioracijoje. „Vedžiojome ir klojome vamzdelius. Per mėnesį mokėjo 10 rublių. Kaip 14-mečiui vaikui, tai buvo labai geri pinigai“, – tęsia Jonas.
J. Dainauskas atviras – jis nuo jaunystės buvo pamišęs dėl mopedų. Dalimis parsivežtą mopedą susirinko padedamas kaimyno Antano Gumausko. „Jis mane išmokė taisyti motociklus, davė gerus pagrindus“, – draugyste džiaugėsi Jonas.
Vietoj pamokų – pas vairuotojus
Pašnekovas neturėjo didelio noro mokytis, bėgdavo iš pamokų, kad susitiktų su Simno tuometinio kooperatyvo vairuotojais. Jonas nuplaudavo kooperatyvo automobilių detales, tvarkydavo garažus, o vairuotojai Joną mokė važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis, leisdavo savarankiškai po teritoriją, pievas važinėti. Dvylikametis J. Dainauskas jau mokėjo vairuoti tuo metu buvusius visus kooperatyvo motociklus, sunkvežimius ir traktorius. „Buvau snarglius, bet vairuoti mokėjau“, – kalbėjo vyras, pripažįstantis, kad dėl to apleido vidurinės mokyklos mokslus. Jis, aštuntokas, buvo pašalintas iš mokyklos. Tad nieko kito neliko, tik mokytis Statybininkų mokykloje Vilniuje.
Avarija
Jonui motociklai teikė ne tik džiaugsmą, bet paliko ir liūdnų prisiminimų. Būdamas penkiolikos metų jis Žaliojoje gatvėje, Simne, padarė avariją. „Važiuodamas pavakare kliudžiau iš bažnyčios einančias moteris. Skaudžiame įvykyje nukentėjo močiutė, o man skilo kaukolė ir buvo sumaitota pusė veido“, – kraupų įvykį ir šiandien prisimena pašnekovas.
Po avarijos vyras dirbo statybose, bet darbas nepatiko. Jį traukė transporto priemonės, tad baigė vairuotojų kursus ir pradėjo dirbti vairuotoju, remontavo automobilių kėbulus, juos atstatinėjo, glaistė, dažė. Nors darbas buvo sunkus, bet Jonui mielas. Dažyti automobilius vyras mokėsi ne mokyklos suole, o namuose ant metalinių balėjų. „Mažiausiai 3 kartus reikia nudažyti automobilį. Iš klamo padarydavau ledinę mašiną“, – apie darbo patirtį kalba Jonas, o dažymo kamerą buvo įsirengęs namuose. „Visada stengiausi darbą atlikti kuo geriau, sąžiningai. Ir man labai gerai sekėsi automobilius parduoti, nes jie buvo tvarkingai suremontuoti“, – pasakoja pašnekovas, automobilius taisęs daugiau kaip 30 metų.
Dirbo Anglijoje
Vieną automobilį J. Dainauskas tvarkydavo nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Vyras savo gyvenimo istoriją pasakoja taip, tarsi ir šiandien tvarkytų automobilius. Prisimena kiekvieną smulkmeną, net ir grunto, dažų kokybę. „Glaistas automobiliui anuomet buvo prastos kokybės, džiovinamas galėjo susprogti. Vėliau, apie 1988 metus, glaistą gaudavau iš Jugoslavijos. Jo kokybė nepalyginamai geresnė“, – sako J. Dainauskas, transporto priemones tvarkęs ir tuomet įtakingiems Vilniaus klientams. Jis atviras – automobilius taisydavo ir naktimis. Nes dieną taip pat turėjo darbo. Kurį laiką vyras iš užsienio su tralu parveždavo mašinas, vėliau dirbo servise Anglijoje, į kurį jį pakvietė sūnus. „Darbas patiko, bet barjeras – kalba. Anglų kalbos neįkandau. Mane kalbina klientas, o aš tyliu. Todėl, kad ir kaip ten gerai buvo, po gero pusmečio išvažiavau namo“, – atvirauja pašnekovas.
Lašas ir poršas
Ir šiandien Jono kieme galima pamatyti technikos: „Opel Kadett“,, vadinamas lašas, ir poršas (abu 1983 m. laidos), kurių vyras nežada parduoti, bei 5 klasės BMW automobilis. Pasak jo, anų laikų technika yra patvaresnė. „Su lašu važiuoju žvejoti. Žvejai net ateina pasižiūrėti, su kokia mašina atvažiavau. Jie stebisi, kad ji dar egzistuoja, važiuoja. Tokių niekur jau nebematyti“, – šypsosi pašnekovas, teigiantis, kad antra aistra po automobilių – žvejyba. „Mėgstu ir moku skaniai išrūkyti žuvį“, – priduria J. Dainauskas. Jis taip pat ir sporto sirgalius, per naktis TV ekrane žiūri varžybas.
Su žmona Elena užaugino du sūnus. Juos tėvas Jonas išmokė automobilius taisyti, bet vaikai šio darbo nedirba – neapsimoka. Mintimis sugrįžęs į anuos laikus, Jonas sako, kad greičiausiai automobilių netaisytų: „Daug chemijos prisikvėpavau, rankų oda nuolat suskilusi, sugrubusi, purvina nuo tepalų. Bet jaunystėje taip negalvojau, dirbau, nes man be galo tai patiko.“