Arnas Lukšys kūrybinėje dirbtuvėje.
Rita Krušinskaitė
Prieš keliolika metų iš kolegos gavęs dovanų stirnos ragą, buvęs antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ pareigūnas Arnas Lukšys nė neįtarė, kad jis taps vartais į juvelyrikos pasaulį, be kurio šiandien Santaikoje įsikūręs juvelyras jau neįsivaizduoja savo gyvenimo.
Paviliojo kaimas
„Man gyvenimas ir kūryba kaime tarsi išsigelbėjimas, ypač tą jaučiu po darbo jėgos struktūrose. Kai susigyveni su gamtos ritmu, pamatai, kiek daug formų ir linijų gali pritaikyti kūrinyje. Juk gamtos jau seniai viskas sukurta, mes galime tik kopijuoti – ten gėlės žiedas gražesnis, ten lapo forma įdomesnė. Kartais net pats nesupranti, iš kur atsirado idėja“, – apie atrastą gyvenimo prasmę ir kūrybą kaime kalba A. Lukšys.
Anot A. Lukšio, jis, gimęs Šiauliuose ir užaugęs Alytuje, su gyvenimo kaime realybe susipažino tik apsigyvenęs jame. „Ir aš, ir žmona esame betono vaikai, tačiau pagyvenęs kaime supratau, jog jau niekada nenorėčiau sugrįžti į miestą“, – sako Alytaus rajone gyvenantis ir kuriantis juvelyras.
Kaime A. Lukšio gyvenimas įgavo naujų spalvų – jis kuria išskirtinius papuošalus, su žmona rūpinasi beveik dviejų hektarų ūkiu – augina daržoves, turi didelį pulką vištų, kalakutų, ančių, po patirtos traumos skraidyti negalintį gandrą ir keletą avių, kurių skaičius greitu laiku gali išaugti iki dešimties, kuria išskirtinius papuošalus, o laisvalaikiu dar suspėja ir pašokti vietiniame šokių kolektyve.
Į juvelyriką stumtelėjo žmona
„Kūryba mano gyvenime atsirado tarsi atsitiktinai, tarsi visą laiką buvo šalia, laukdama tinkamo momento įsitvirtinti ir atsiskleisti. Nors kurti papuošalus pradėjau jau baigdamas policijos pareigūno karjerą, mūsų šeimoje visada buvo vertinamas menas, daug kalbama apie jį. Turėjau galimybę iš arti stebėti Lietuvos kalvių kalvio Vytauto Jaručio kūrybinį kelią, o kartais ir jam padėti. Matant šalia dirbantį kūrėją, ir pačiam kildavo įvairių minčių“, – kalba A. Lukšys.
Mokytis juvelyriškos A. Lukšį paskatino žmona Rita. Dirbdama Alytaus dailiųjų amatų mokykloje (dabar Kauno taikomosios dailės mokyklos Alytaus filialas) specialiąja pedagoge, moteris vyrui pasakodavo apie mokinių ir mokytojų kūrybinius ieškojimus. Kalbos apie meną Lukšių namuose buvo labai dažnos, kol vieną dieną, grįžusi iš darbo R. Lukšienė vyrui pasakė: „Užrašiau mokytis į juvelyrų grupę, daryk, ką nori“.
„Kiek padelsęs, nes buvo ruduo, ūkio darbus reikėjo nudirbti, pradėjau mokytis juvelyrikos. Šiandien drąsiai galiu pasakyt, kad tai buvo vienas geriausių mano gyvenimo sprendimų“, – posūkiu į kūrybinį pasaulį neabejoja A. Lukšys.
Didžiausia įkvėpėja istorija
„Pradėjęs savo veiklą maniau, kad reikia viską modernizuoti, atnaujinti ir pateikti taip, kad žmonės suprastų, jog senoji juvelyrika gali būti graži ir pritaikoma šiandien. Oi, kaip aš klydau.
Pasirodo, kad autentika niekur nedingo, kad žmonės nori to vis dar gyvo gabalėlio istorijos savo gyvenimuose. Man, kaip Lietuvos istorijos mylėtojui, tai labai glosto širdį. Lietuvos istorija man viena didžiausių įkvėpėjų, mokytojų ir mūzų.
Baltiška simbolika į kūrinius ateina tarsi savaime, to specialiai nesiekiant. Kuriu kokį nors papuošalą ir tarsi iš niekur atsiranda baltiškas simbolis, įsiliedamas į papuošalą ir sujungdamas dabartį su praeitimi bei suteikdamas jam didesnę prasmę“, – sako A. Lukšys.
Anot juvelyro, senosios pasaginės, apykaklės ir kiti lietuvių papuošalai buvo nepaprasto grožio, o turint galvoje tų laikų techniką, jie įgyja dar didesnę vertę. A. Lukšio nuomone, ir tada buvo žmonių, kurie kūrė nuostabius papuošalus, sudėdami į juos savo pasaulėžiūrą. Pagoniška prigimtis ir per amžius susiformavusi pasaulėžiūra glūdi mumyse, ji niekur nepradingo.
„Tą ir noriu parodyti savo kūriniuose. Tai nereiškia aklo kopijavimo, tai tik mintis, idėja, padedanti subrandinti kūrinį“, – aiškina juvelyras ir patikina, kad jam, kaip baltų palikuoniui, labai artima baltų juvelyrika, tačiau patinka ir šiuolaikinė, ypač minimalistinė, kurioje net menkiausias pagaliukas turi savo žavesį.
Visada galvoja apie žmogų
A. Lukšiui pavaldūs visi metalai – auksas, sidabras, žalvaris, varis, aliuminis, titanas, juvelyrui jokio skirtumo, su kuriuo dirbti, išskyrus juodąjį. Su šuo metalu A. Lukšys nedirba. „Iš pradžių galvojau, kad juvelyrika reikalauja didelių investicijų, tačiau pradėjus dirbti paaiškėjo, jog daug ką galima padaryti ir su pigesnėmis priemonėmis. Tik padirbėti tenka ilgiau. Vis tik maloniausia dirbti su sidabru, jis minkštesnis, lengviau galima apdirbti, litavimas visai kitoks. Žalvaris irgi patinka, bet sunku surasti jam tinkamus lydmetalius“, – kūrybinės virtuvės duris praveria A. Lukšys.
Kurdamas papuošalą, A. Lukšys visada galvoja apie žmogų, kuris jį nešios, ir stengiasi į jį sudėti tai, kas atspindi to žmogaus pasaulėžiūrą. Juvelyro nuomone, papuošalas turi teikti malonumą, skleisti šilumą, o ne būti tuščiu blizgučiu, kuris viliotų tik šarkas. Juvelyro nuomone, kūrinio vertę nulemia ne metalas, iš kurio jis pagamintas, o iš jo sklindanti paslaptis.
„Kartais žmogus turi sumanymą, bet jo negalima įgyvendinti techniškai, todėl drauge ieškome sprendimų, kurie atitiktų užsakovo lūkesčius. Papuošalas turi būti gražus užsakovui, todėl jis su juvelyru turi rasti bendrą sutarimą. Kol kas nepasitaikė klienų, kad atsisakytų papuošalo, nes jis neatitiko svajonės“, – sako A. Lukšys.
Ar gali pragyventi iš juvelyrikos? „Net nesistengiu. Jei eičiau šiuo keliu, ko gero, turėčiau štampuoti blizgučius be jausmo, idėjos, o į mane dažniausiai kreipiasi norintys išskirtinio, originalaus papuošalo. Tai sunkiai suderinami dalykai. Vadovaujuosi tokiu požiūriu į pinigus – mes kiekvienas uždirbame tiek pinigų, kiek mums reikia. Man užtenka, kiek turiu. Jei reikėtų milijono, tada sukčiau galvą, kaip jį gauti.
Man žymiai maloniau, kai atsiimdamas papuošalą žmogus nušvinta džiaugsmu, jog tai būtent jam skirtas, unikalus kūrinys. Emocinė grąža žymiai vertingesnė už papildomą šimtinę“, – tvirtina juvelyras.