Kovo 9 d. (šeštadienį), 14 val., Audiovizualiųjų menų centre (Kauno g. 9, Alytus) duris atveria Ilonos Junevičienės (keramikos) ir Benjamino Jenčiaus (tapybos) darbų paroda „Žemė ir vanduo“.
Jungtinė Alytaus kūrėjų paroda kviečia stabtelėti ties trapiais, bet esminiais žmogaus ir gamtos virsmais bei būsenomis.
Žemė ir vanduo – pirmapradės stichijos, iš kurių kyla visa, kas gyva. Jos ir kasdieniškos, buitiškos, tačiau talpina tai, kas žmogui šventa.
Ar įmanoma suvaldyti stichiją? Ilonos ir Benjamino kūryboje tai dialogas, kai vienas kito klausomasi. Žmogus pasakoja, kas jam virpa sieloje arba skauda, o ši atsako. Kūrėjų darbai – tai pirmapradės medžiagos ir žmogaus dialogai. Autoriai pasiduoda šioms stichijoms, gėrisi nenusakomomis kūrybiškumo galimybėmis ir atranda savo būdą, kaip „jas prakalbinti“. Ar perskaitote šią kalbą? Ar suprantate, apie ką jie kalba?
Keramikoje – įprasminti trapūs gamtos virsmai
Parodoje eksponuojama keramikos darbų kolekcija išsiskleidžia trijose salose. Vienoje iš jų akmens masės Karmazinų slėnio anagamoje išdegti darbai. Tai ilgas ir sudėtingas keramikos degimo procesas, po kurio atsiranda nenuspėjami spalviniai niuansai bei išsilydžiusių ir sustiklėjusių pelenų faktūros. „Kokonas“, „Žydėjimas“, „Nubudimas“, „Tirpsmas“ ir kiti darbai savo išraiška arti žemės. Autorė Ilona Junevičienė jautriu žvilgsniu atskleidžia ir įprasmina trapius gamtos virsmus. Kūrėja stebi ir išgyvena gyvybingą skleidimąsi ir neregimą judesį, kuris labiau vyksta objekto (ir žmogaus) viduje nei išorėje.
„Būsenų saloje“ elektrinėje krosnyje degti aukšto degimo darbai, kuriuose Ilona derina akmens masę ir porcelianą. Čia svarbi formų kaita, kuriai įtakos turi apšvietimas, temperatūra. „Supustyti“, „Laikina būsena“ ir kiti darbai, poveikio liudininkai, kuriuose autorė įamžino keramikoje neišvengiamą transformaciją. Žmogaus gyvenimas turi panašumų su procesais, vykstančiais krosnyje. Darbai tarsi žmogaus transformavimosi metaforos, atspindinčios tiek gamtos atšilimus bei atšalimus, tiek vidinius, santykių, išgyvenimų kaitros pokyčius, formuojančius asmenybę.
Sala „Tėvynė“. Porceliano, akmens masės, stiklo instaliacija, inspiruota Lietuvoje gimusios ir Izraelyje gyvenusios poetės Lea Goldberg kūrybos. Keramikos ir poezijos kūrinius jungia tėvynės tema bei tapatybės klausimai: kodėl mes tokie? Iš kur atėjom? Kokioj aplinkoj užaugom? Ko netenkame, išstumti iš savo žemės?
Grynosios akvarelės meistro darbai kupini tekėjimo
Benjamino Jenčiaus neatsiejamas bendradarbis vanduo turi atmintį ir nuojautas. Darbai alsuoja muzikalumu ir poezija, kupini tekėjimo, vandens šėlsmo, tyro gaivumo, subtiliai kviečia pasivaikščioti po dvasiai artimas erdves. Tai nėra vien meistriškas spalvų, kompozicijos, tonų derinimas. Šie tėra kalbos įrankiai, jų pagalba autorius kuria pasaulius. Ar net labiau pasiduoda į akvarelės keliones, kuriose Benjaminas jau nepasiklysta.
Kūrėjas subtiliai jaučia gamtos virpesius, kurie popieriaus lakštuose išsilieja netikėčiausiomis vandens spalvų choreografijomis. „Patvinusios upės geismas“, „Vėlyvojo laiko vargonai“, „Vasaros virpesiai“, „Pavasario stygos“. Ekspresyvios, tačiau kupinos romantikos autoriaus impresijos.
Benjamino darbai asmeniški, dalis kupini savotiškos mistikos, pvz. „Sakralinis“. Kūrėjo neatsiejamas bendradarbis, vanduo, turi atmintį ir nuojautas. Neretai darbuose tvieskia šviesos stulpas ar rėžis, tarsi koks pranašiškas apvaizdos ženklas. Autorius nelinkęs atskleisti šių asmeninių kelionių išgyvenimų, žiūrovas su darbu kuria savo santykį, ir kiekvienas atranda tai, kas jam labiausiai suskamba.
Paroda Audiovizualiųjų menų centre veiks iki balandžio 6 d.
Tekstą rengė dailėtyrininkė Gita Jakučionienė