Aštraus proto, turinti stebinančiai gerą atmintį, niekada neatsisakanti pasitikrinti savo galimybių ir galiausiai su jomis nukeliaujanti net iki Prezidentūros. Tokia yra Alytaus rajone jau beveik tris dešimtmečius socialinio darbo srityje besisukanti Veronika Sadauskienė. Šiuo metu ji dirba Šeimos pagalbos centre atvejo vadybininke. Savo profesinį kelią kadaise pradėjusi nuo ekonomistės, šiandien moteris džiaugiasi, kad gyvenimas jai buvo numatęs kitokį planą, leidžiantį pažinti daugybę žmonių, turėti vertingų patirčių ir net spręsti sudėtingus iššūkius.
Gyvenimo bagaže – visai ne raukšlės ir žili plaukai
„Darbas su žmonėmis man visuomet buvo arti širdies. Šiandien išties labai džiaugiuosi galimybe ieškoti sprendimų kartu su žmonėmis, kuriems reikalinga pagalba, konsultacijos. Man visuomet patiko bendrauti ir padėti kitiems kuo tik galiu, o ir pati iš savo darbo pasisemiu gyvenimo pamokų. Jeigu bėgant metams į savo gyvenimo bagažą krauname tik raukšles ir žilus plaukus, o ne patirtį, tobulėjimą, tai nebelieka jokios prasmės“, – įsitikinusi Veronika.
Empatija, galima sakyti, – moters vizitinė kortelė. Ji niekuomet likimo valioje nepaliks ne tik žmonių, su kuriais tenka dirbti, bet ir gyvūnų. Galbūt todėl ir jos namuose visuomet šalia sukiojasi ir patogiai gyvena naminių augintinių būrys – du atklydę šuneliai ir trys priglausti katinai.
Tris vaikus užauginusi Veronika dabar stengiasi daugiau laiko skirti sau, mėgautis gyvenimu, pasilepinti kelionėmis, kurių ji visada laukia su nekantrumu.
Į socialinio darbo kėdę
Kokie keliai tuometinėje Žemės ūkio akademijoje žemės ūkio gamybos ekonomistės profesiją įgijusią ir dar tuometinių kolūkių sistemoje padirbėti suspėjusią moterį atvedė į socialinio darbo sritį?
Anuomet socialinio darbuotojo profesija buvo nauja, o Alovės seniūnijoje kaip tik buvo įsteigtas socialinio darbuotojo etatas. Tuometinė seniūnė Alvyda Urbanavičienė pakvietė Veroniką dirbti šiose pareigose.
Nuo skaičių moteris labai nenutolo, nes teko skaičiuoti įvairias išmokas, taip pat lankėsi vaikus auginančiose šeimose, pas vienišus senelius. Tada vienintelė jos darbinė transporto priemonė buvo dviratis, su kuriuo apvažiuodavo ne vieną jos kuruojamą kaimą ir net iki Kalesnykų, Mikalavo.
Moteris turėjo net aštuonerių metų profesinę pertrauką, kurios metu susilaukė trijų vaikų ir juos augino, o kai sugrįžo į darbą, socialinio darbo srityje buvo daug pokyčių. Jau tuomet ji ėjo socialinio darbo organizatorės pareigas.
Beje, Veronika savo socialinio darbo srities žinias ir kompetencijas gilino magistro studijomis tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete.
Yra dalykas, dėl kurio gailisi
Moteris prasitaria, kad šiandien gailisi tik vieno dalyko – kad visą gyvenimą buvo labai sėsli, kad pernelyg ilgai užsibūdavo komforto zonoje ir apie naujas galimybes net neleisdavo sau pagalvoti.
„Dabar aš ir savo vaikams sakau, kad jie nebijotų išbandyti net ir visiškai naujų, niekada nečiupinėtų sričių, krypčių. Kuo daugiau patiri, pamatai, tuo labiau tobulėji ir kaip asmenybė, ir kaip specialistas“, – sako Veronika.
Mokyklos draugams mėgdavo pasakinėti
Tobulėti, mokytis Veronikai patiko nuo vaikystės. Ji su šypsena prisimena, kaip mokykloje mėgdavo draugams nuolat pasakinėti teisingus atsakymus.
„Negalėdavau klausyti, kaip klasės draugai nesupranta vieno ar kito dalyko“, – juokiasi moteris.
Kartą, neapsikentusi pasakinėjimų, mokytoja ją iškvietė prieš klasę ir liepė paaiškinti pamoką. Tąkart Veronikai pyktelėjusios mokytojos užduotis pavyko puikiai. Nuo to laiko gabi mokinė dažnai stovėdavo prieš klasę ir aiškindavo taisykles. Vaikystėje, pasakoja Veronika, skaitydavo labai daug knygų ir galbūt tai jai leido žinoti labai daug.
Be to, jai gerai mokytis padėjo stebėtinai gera atmintis, ypač skaičiams. Pavyzdžiui, jai užtenka kartą pasakyti telefono numerį ir jį įsidėmi ilgam.
Intuicija nuvedė iki Prezidentūros
Nors mokykloje taisykles puikiai paaiškindavo bendraamžiams, dabar, kaip sako pati, tuo pasigirti negalėtų.
„Keisčiausia, kad šiandien negalėčiau paaiškinti daugybės taisyklių, tačiau vadovaujuosi intuicija, kuri retai kada paveda“, – pasakoja Veronika.
Būtent intuicija jai labai padeda rašant nacionalinius diktantus ir net respublikiniame lygmenyje užimti trečią vietą, už kurią apdovanojimą atsiėmė Prezidentūroje.
Savo gebėjimus, rašydama nacionalinį diktantą, moteris pasitikrino ir šiemet. Tiesa, rezultatai kiek nuvylė, nes padarė po tris rašybos ir skyrybos klaidas, tačiau į priekį varančio optimizmo šiai moteriai niekad nestinga.
Alytaus rajono savivaldybės administracijos Komunikacijos skyriaus informacija